Kaip aš prisiminiau vaikystę su Max Payne

 

Max Payne – kraujo lašas šaltoje naktyje. Tai 2001 metų šaudyklė, kurią sapnuodavau naktimis grįžęs iš draugo. Jis tada nusipirko naują pc ir tai buvo pirmas žaidimas ką jis įsirašė. Ir Dievulėliau kiek laiko aš praleidau spoksodamas į ekraną ir pavydėdamas jam, nes mano aparatas nepavežė šito. Praėjus daug daug metų, kai mano nešiojamas prietaisas jau daug kartų galingesnis nei tai ką turėjau, kai atvertas legalių žaidimų pasaulis steamo, nuolaidų ir draugų dalinimosi dėka, aš nusprendžiau patikrinti klasiką.

Įsijungus žaidimą nuo pat pirmojo meniu ekrano pradedama formuoti niūri, krauju persmelkta nuotaika. Intro – lyg skaitytum realaus gyvenimo komiksą. Veikėjų dialogai įgarsinami puikiai, į kiekvieną kadrą – paveikslą įdėta darbo, jie stilizuoti vizualiai patrauklūs. Jų pateikimas toliau pratęsia šalto trilerio temą. Pačiame žaidime istoriją papildo pačio detektyvo komentarai – jis tampa tarsi filmo naratoriumi. Viskas vyksta New York didžiulės pūgos metu, jautiesi izoliuotas nuo viso pasaulio, kai tau niekas negali padėti ir esi vienas prieš blogiukų armiją. Garso takelis – lyg siaubo filmo – super. Kartais bežaidžiant apimdavo košmaro įspūdis ir vienintelis kelias pabėgti iš košmaro – nudėti visų bosų bosą. Max’as kartas nuo karto patenka į savo košmarus kai vėl ir vėl turi išgyventi savo žmonos ir naujagimio nužudyma jų namuose. Tada jis pavėlavo grįžti namo 10 min. ir jo gyvenimas pasikeitė – nusidažė šaltu raudoniu. Iš šių košmarų įsiminusi vieta – kai jis supranta, kad jo istorija yra komiksų knygutės puslapiai, kad jis pats video žaidimo personažas.
Be labai puikiai perteikiamos nuotaikos taip pat pasiūlė bullet time – kai turi galimybę sulėtinti laiką ir gracingai sulest apkabą į galvą šikniui, kuris tave prieš tai terorizavo granatomis. Matricos filmas pirmą kart supažindino žmones su kulkų trajektorijomis , o Max Payne leido tai daryti pačiam.
Kitas dalykas – žaidimas sunkus ir tai yra gerai. F5 ir F9 knopkes buvo vieni iš mano geriausių draugų. Iš kart galiu pasakyt – nekenčiu granatų. Ypač tų kurios atskrenda ne iš mano rankų. Nekenčiu shotgun’ų nei gerai užtaikius jie gali užmušt vietoj. Taip pat nekenčiu Ingramų (kaip uzi) nes šitie svolačiai mano gyvybes suvalgydavo per kelias sekundes. Nekenčiu Desert Eagle’ų, nes šite padaro tą patį kaip Ingramai, tik iš didelio atstumo. Nekenčiu Colt Carabine (tas pats kaip M-16), nes nu galima gal biški sąžinės turėt per kiek laiko galima visas gyvybes nuimt. Ai teisingai. Yra dar ir granatsvaidžiai 😀 Tiesa, yra smagu visu tuo naudoti ir turint savo rankose… Ypač granatsvaidžiu 😀 Dar turbūt neminėjau, bet chebra kurie laiko šiuos ginklus nukreipę į mane – žaidimo gale apsivelka dar ir neperšaunamas liemenes. Trumpai tariant – pereit žaidimą yra šioks toks iššūkis, tačiau atkalus sistemą, tai galima padaryti gan greitai (mačiau max payne speed run – žmogus užtruko apie valandą). Taip pat niekas neveda už rankutės kur tau reikia eiti, ypač tai jaučiasi košmarų lygiuose, kai porą kartų pasiklydau koridoriuose.
Žaidžiant šiandien kiek gali užkliūti grafika (vis gi 2001 metai), tačiau akis greitai pripranta. Tiesa mašinos vis dar atrodo kaip dėgtukų dėžutės ant ratų.

Galutinis verdiktas: Max Payne tinka ieškantiems geros istorijos,  nuotaikos ir iššūkio. Ypatingas valio košmarų lygiams ir sulėtintam laikui.
Ir pagrindinis veikėjas panašus į Johnny Knoxville… Tai jau automatiškai jėga.