Max Payne 2 arba lietaus garsai pagardinti kulkomis

Max Payne 2: The Fall of Max payne išleistas 2003 metų pabaigoje, praėjus beveik 3 metams po puikiai įvertintos pirmosios dalies pasirodymo. Mano prisiminimai apie pirmuosius žaidimo pabandymus kiek asmeniškesni nei pirmosios dalies. Šį kartą turėjau galimybę jį išbandyti atnaujintame aparate, kuris buvo nupirktas kambario atnaujinimo proga.

Antrojoje dalyje išlaikytas pirmosios stilius ir nuotaika. Tiesa sniegą pakeitė lietus. Nebesijauti toks šaltas ir izoliuotas nuo pasaulio. Pagrindinio veikėjo žygius akyla snaiperio akimi stebi Mona Sax (už kurią taip pat suteikiama galimybė sužaisti). Kiek mažiau krauju aptekėjusių košmarų, tačiau jų vis tiek yra. Košmaruose nuolatinį bėgimą link savo mirusios žmonos ir vaiko pakeičia kaltė, sąžinės graužatis, kitos moters troškimas. Šį kartą Max Payne tampa nebe medžiotoju, bet grobiu. Kiekviename žingsnyje kažkas stengiasi jį sunaikinti: rusų bei italų mafija, profesionalūs samdiniai. Pagrindinis veikėjas stengiasi išsiaiškinti visus X savo praeities byloje. Galų gale tie X jį palieka tik dar labiau sužalotą ir kruviną… Tačiau gyvą.

Grafika nebeskaudina akių. Itin didelis super “ragdoll“ mechanikai, kai nukepamas koks priešas. Neturiu ko prikišti garso takeliui – puikiai atskleidžiama lietumi merkiamo miesto ir sielos nuotaika. Gal būt man tik taip atrodo, bet ir aktoriai geriau įgarsino savo personažus (kai apima tokia nuotaika išbandžius šį nustabumą – net ir ginklai smagiau pyška). Pagerintas “bullet time“ – ypač malonu užsitaisyt ginklus. Įdomesnės lokacijos: nenoriu spoilint, bet tas fucked up funhouse lygis yra vos ne šedevras. Valio, kad antrojoje dalyje istorija vis dar perteikiama itin kokybiškų komiksų stiliumi… Kaip grafinė novelė. Max Payne yra šaudyklė ir kuo daugiau ginklų – tuo smagiau. Misijos nėra pasikartojančios, net gi tenka palakstyti už du skirtingus asmenis. Pati istorija – nuostabi, lenkianti pirmąją dalį. Gale žaidimo net pasimeti, kas iš tikrųjų yra tavo draugas, o kas priešas. Tačiau kaip didžiausią privalumą turiu pažymėti kuriamą nuotaiką. Šis žaidimas yra toks geras, kad turi vieną minusą – jis yra per trumpas.

Max Payne 2: the Fall of Max Payne pateikia puikų pavyzdį kaip turi atrodyti antra bet kokios istorijos dalis. Gera prisiminti paauglystę, kai perėjus žaidimą sėdėjau ant palangės ir klausiausi lietaus.