1349 – Massive Cauldron of Chaos arba pilkos šaknys mano rankoje

Niekada nesupratau black metalo. Ypač to “trve“, kurį propaguoja norvegai. Visas tas būgnelio daužymas, pikti, vos ne juokingai iškriokti žodžiai ir besikartojantys akordai, lyg prievartautum gitarą. Bet kaip sakant muzikos vaivorykštė turi įvairių spalvų ir šiuo atveju viena iš jų – pilkai murzina.

1349.  Taip vadinasi grupė, ir tokiais metais į skandinaviją atkeliavo juodasis maras. Jų išleistas darbas “Massive Cauldron of Chaos“ yra kiek švaresnio skambesio nei aš pratęs girdėti prie savo sukurtos kategorijos “trve Norwegian Black Metal“. Tam turi įtakos ir atitinkami 2015 metai, kai jau tiesiog savaime suprantama, kad reikia išgauti kuo švaresnį kiekvieno instrumento garsą. Vokalas ir ritminė dalis kažkuo ypatingu šiam žanrui neišsiskiria – greičiau jau bandoma atsisukti į ištakas (Celtic Frost, Burzum, Mayhem). Gal kiek pastebimesnė gitaros riffų dalis, kurios įvairumas išsiskiria dėl jau minėto prodiusavimo ir įrašų švarumo.  Nuo pačių pirmųjų natų klausytojas gauna visą informaciją, ko gali tikėtis šiame albume. Tai nėra muzika skirta šokinėti ar džiaugtis gyvenimu. Greičiau tai tamsų ir lynotą Lapkričio vakarą užsidedama “jėgos kaukė“, skirta atsiriboti nuo niūraus pasaulio. Dažnai klausydamas ekstremalaus metalo albumus jaučiu tarsi jėgą spaudžiančią mane prie sienos ar smūgiuojančią į mano ausis. 1349 atveju tai labiau visą aplinką apimantis bejėgiškumo ir liūdesio jausmas. Nesustabdomas garsas tarsi apanglėjusios šaknys bando įsigauti po oda, visa instrumentuotė tampa tarsi fonu. Geras albumo garso atvaizdavimas būtų, jei turimą piešinį, kuriame dominuoja niūrios spalvos (pilka, rudai žalia) pakištume po tekančiu vandeniu ir leitume jam išdžiūti. Taip pat bonus taškai už neblogai atrodantį albumo viršelį.

Jei reiktų išskirti konkrečius kūrinius – tai tektų bakstelti pirštu į “Slaves“ ar “Postmortem“.

Ok. Galutinė nuomonė apie šį darbą. Tai intensyvus pilkos spalvos skverbimasis į mano kūną. Perklausius albumą, net reikia šiek tiek laiko, kad atsigautum po tokios atakos. Geriausiai klausosi tamsią ir apsiniaukusią Lapkričio dieną ar tamsų vakarą. Jei į veidą pučia šlykšti šalta dulksna – dar geriau. Švarus norvegiško Blacko garsas ir ryškiai išsiskiriantys gitaros rifai, kurie ir gelbėja šį albumą. Viską sudėjus į krūvą ir klausant esant tinkamoms (ir nusakytoms) aplinkybėms duodu 7/10.  Kodėl tiek? Trūksta jėgos ir svorio, nors turi neblogą rezultatą žadančių vietų. Galbūt broliai blackeriai mane paauklės pasiremdami savo patirtimi, bet kol kas rezultatas toks. Bet tenka pripažinti, kad po kelių perklausų albumas “įauga į odą“.