Fallout ir Iguana Bobas

Šiandien, kai visi eina iš proto dėl vis pasirodančių Fallout serijos žaidimų, aš nusprendžiau padaryti šiokį tokį tyrimą ir grįžti į pačią pradžią. Nuo ko viskas prasidėjo? Ką tokio turėjo pirmieji Fallout žaidimai pasirodę 1997 ir 1998 metais, kad milžinė Bethesda nusprendė išpirkti žaidimo teises iš kūrėjų ir po beveik dešimties metų pertaukos pratęsti seriją? Ir svarbiausia, kaip šie žaidimai atrodo ir žaidžiasi šiandien?

Pradėsiu nuo pirmojo Fallout. Jo kūrimo pradžia vieno žmogaus – Tim Cain rankose. Jis bedirbdamas Interplay Studios po darbo pradėjo kurti naują grafinį ir programinį pagrindą naujo žaidimo, paremto GURPS paper & pen RPG sistema. Šio žaidimo idėja nuo pat pradžių buvo post-apokaliptinis pasaulis ir beklasė sistema. Jis sėmėsi įkvėpimo iš filmų kaip kad Mad Max, Boy and his Dog, įvairių knygų ta tema ir daugybės GURPS sesijų pražaistų draugo rūsyje. Po kurio laiko prie jo prisijungė ir kolegos, bet visas darbas vyko vakare, po visų rimtų darbų arba savaitgaliais. Vėliau ir pati Interplay Studios sutiko finansuoti projektą, kad šis išvystų dienos šviesą. Ir pagaliau 1997-aisiais po kelių atidėjimų ir beveik nutraukimo dienos šviesą išvysta pirmasis Fallout, o po 18 metų jį pagaliau išbandau ir aš.

Įjungus žaidimą mane pasitinka ne įprasta tuo metu – melancholiškai džiugi melodija. Tai Ink Spots kūrinėlis “Maybe“. Vien šio kūrinėlio dėka suformuojama nuotaika prigijusi tiek pirmajame, tiek visuose kituose Fallout’uose. Viskas atrodo sunaikinta ir taip beviltiška, kad norint išgyventi ir turėti nors šiek tiek vilties pratempti dieną, privalu turėti optimizmo. Kaip kokiame Balio Sruogos dievų miške… Vėliau Ron Perlman (Hellboy) balsas man paaiškina kas atsitiko pasauliui: viso pasaulio resursų karai, Usa konfliktas su Kinija ir vieną dieną trukęs didysis karas, po kurio Amerikos žemės paviršiuje neliko nieko, išskyrus saugyklose spėjusius pasislėpti žmones. Susikūrus veikėją (arba pasirinkus) mano Overseer (saugyklos viršininkas) duoda užduotį netoli esančioje saugykloje surasti vandens reguliavimo chipą ir pargabenti namo. Ir viskas. Mane paleidžia kaip stoviu, už nugaros užsitrenkia saugyklos durys ir sėkmės.
Pirmas dalykas ką pamatau – lavonas prie durų.“You see Ed. Ed’s dead“… Well no shit Sherlock. Vaizdas izometrinis, vaikštau šešiakampio tinklo langeliais. Pasirodžius priešui (arba man pačiam iniciavus kovą) realaus laikas pasikeičia į strateginį. Tada vaikštant, šaudant ar atliekant veiksmus naudojamas Action Points. Viskas ką aš matau ar įvykdau rašoma nedideliame ekranėlyje. Turbūt didžiausias skirtumas nuo šiandienos žaidimų – manęs niekas neveda už rankos vykdant questus. Pradėjus žaidimą aš žinau, kad man reikia nuvykti į VAULT 15, tačiau ten randu tik išgriautą saugyklą ir jokio ženklo apie waterchip. O kas toliau? Va čia jau žmogau turi pats sugalvot. Šiandien kelią rodo rodyklės ar kiti NPC. Oldschoolas to neturi. Oldschoolas tave išleidžia į pasaulį kaip į Naujininkus vasaros naktį. Be to – neturiu džiaugsmo vaikščioti kur tik noriu ir kiek noriu. Man virš galvos kapsi laiko matuoklis (150 dienų) rasti tą durną daiktą. O kai nežinai kur ieškoti – laikas bėga dar greičiau.
Beklajojant po wastelandą ir beieškant mikroschemos sugebu užsirauti ant vietinių gaujų, plieno brolijos, žalių peraugusių mutantų, zombių miesto… Ir prie viso to aptikau visokių smagių smulkmenų, kurios net nepatenka į misijas. Viename mieste beklausinėdamas prie kiosko keptomis iguanomis prekiaujančio Bob, aš už naudingą informaciją parėmiau jį vienu kitu pinigėliu ir nusipirkau jo parduodamą skanėstą ant pagaliuko (kaip šašlykas atrodo, tai kur neimsi?). Vėliau keliaudamas pro vieną miestuką savo smalsumo dėka užklydau pas daktarą į rūsį, kuriame radau žmonių kūnų dalis bekraunantį liliputą. Kiek jį pakamantinėjęs išsiaiškinau, kad daktaras ir jo asistentas prie algos prisiduria siūsdami mėsytę Iguana Bobui.. Tam pačiam iš kurio nusirkau šašlyką…. Taip aš suvokiau, kad netyčia esu kanibalas. Va tau ir siurprizas.  Beje klaidžiodamas buvau aptikęs tiek ateivių laivą, tiek dr. who būdelę. Bet taip pat ir sutikau krūvą mutantų su minigunais… tad žaidimo išsaugojimas tapo vos ne automatiniu veiksmu.
Taip pat dar viena naujovė tuo metu – žaidimas turėjo skirtingas pabaigas. Aš galėjau naikinti viską kas papuola savo rankomis ir ginklais, galėjau įkalbėti pagrindinį bosą nusižudyti… Ar net susprogdinti viską aktyvavęs atominę bombikę. Maža to pasibaigus žaidimui gavau pažiūrėti filmuką, kurį tiesiogiai įtakojo mano veiksmai: kam padėjau, ką ignoravau, ką išgelbėjau ir nudėjau. Na žodžiu pretty damn amazing.

Galutinės mintys: žaidimas visai smagiai žaidžiamas ir šiandien. Humoras tikrai nepasenęs, žaidimo sunkumas tinkamas (nei per lengvas nei per sunkus). Gali tekti priprasti prie grafikos, ar neįprasto valdymo (turn based combat). Kiek nesmagiai jautėsi tas laiko limitas, nes iki žaidimo vidurio nedavė progos paeksplorinti pasaulio – o ir po to buvau priverstas skubėti gintis nuo mutantų. Gal dėl to jautėsi, kad žaidimas kiek per trumpas (sužaidžiau per savaitgalį.. bet iš dalies dėl to, kad žinojau kur eiti). Kaip ten bebūtų – siūlau išbandyti šitą dalyką visiems kas turit PC ir mėgstat Fallout. Savo kuriama nuotaika jis nė kiek nenusileidžia šiandienos Bethesda monstrams.