Muzikos skardinė vol. 54

Hyvää päivää skaitytojai. Šiandien rašau apie Random albumą iš Spotifajaus – “Michelle Gurevich – Party Girl“. Negirdėjot? Tai “ček it aut“. Taip pat su pagalbininkais parodom muzikos. Siūlau daugiau dėmesio atkreipt į Soulsavers, Jon Hopkins, Cage the Elephant, Pain of Salvation, Dopelord. Stiliai ir žanrai įvairūs, bet manau kiekvienas ras kažką savo skoniui. Ir kaip visada muzika ir nuomonė pirma, spotifajaus listai – gale. Gero klausymo.

______________________________________________________________________________________________________

RANDOM ALBUM TIME

Michelle Gurevich – Party Girl

Atlikėja

Michelle Gurevich (dar žinoma Chinawoman) yra kanadietė, rusų emigrantų dukra. Jos muzika įtakota būtent jos rusiško kraujo ir galėtų būti apibūdinta kaip „slow rock“ ar „lo-fi rock“. Vaikystėje norėjo savo gyvenimą sieti su kino kūryba, bet pabandžiusi dainuot pamatė, kad taip gali pasiekti savo rezultato pigiau ir paprasčiau. Daina „Party Girl“ iš pristatomo albumo įkvėpė sukurti 2014 m. prancūzų filmą tokiu pačiu pavadinimu.

Albumas

Nuo pat pirmųjų garsų albumas smogia į mane vaizdais tarsi iš filmo. Jei taip galima sakyt – labai vizuali, žadinanti vaizduotę muzika. Visą albumą galėčiau suskirstyt į kelias dalis: pažintimi su Party Girl, praeities prisiminimu, sugrįžimu į realybę. Albumas tarsi pasakoja istoriją apie žmogų užstrigusį esamajame laike, iš kurio negali pabėgti. Nesijaučia jo pradžia, ar pabaiga – tik melancholiška liūdesio nuotaika. Nuo pat pirmųjų garsų klausytoją pasitinka kiek slogi, tarsi per dūmus matoma apilnka. Įsivaizduokim nedidelį vakarėlį, į kurį susirenka kostiumuoti, cigaretėmis kvepiantys vyrai ir suka ratus aplink moteris blizgiomis suknelėmis. Kūriniai tarsi matomi iš tokios moters perspektyvos. Susidaro įspūdis, kad ją iki gyvo kaulo ir nuobodulio užkniso tokie susibūrimai, apsimetinėjimas ir netikri blizgučiai. Man albumas kalba apie tikro kontakto paieškas tarp „netikrų“ žmonių ir santykių, kokie randami nuolatiniuose vakarėliuose. Apie mintis pabėgus iš gimtojo nedidelio miestelio ieškant nuotykių dideliam mieste ir iš lėto tampant mano apibūdintąja „vakarėlių mergina“. Tokią nuotaiką ir istoriją ypač gerai perteikia albumo pradžia (pirmi trys kūrinukai) – „Lovers are Strangers“, „Aviva“ ir geriausias albumo kūrinukas „Party Girl“. Toliau tarsi pereinama prie kitos albumo dalies, kuri yra tarsi atitrūkimas nuo esamojo laiko. Jaučiamas viltingas ramybėje išsiveržęs susikaupęs pyktis ir skausmas – vokalas itin sustiprėja, sumažėja pasakojančio murmėjimo dalys. Po to prisimenamas buvęs mylimasis, kuris liko praeityje. Vokalas šioje dalyje tampa labai mielas ir šiltas. O toliau trečioji dalis – vėl pereinama prie pasakojimo apie gyvenimą savaitgaliais, apie kurį buvo pasakojama albumo pradžioje. Vėl grįžtama prie to šūdino jausmo ir ašarų dėl nesugebėjimo pabėgt iš tokios aplinkos. Albumas užbaigiamas liūdna gaida kai vėl puolama į netikros meilės glėbį.

Jėga, kad visas albumas turi aiškią idėją, tačiau man trūko didesnio išskirtinumo tarp skirtingų dalių. Galbūt jų čia ir visai neturi būti. Galbūt aš iš savotiškos desperacijos pats žūt būt ieškojau to išskirtinumo. Bet yra kaip yra. Albumas turi vieną vienintelę nuotaiką – panelę melancholiją. Šitoje vietoje man taip pat trūko bent minimalios nuotaikos evoliucijos į skausmingąją ar džiugesnę pusę.

Party Girl

Daina prasideda gitaros ritmu tarsi praleistu per gelsvą sepios filtrą. Vėliau pasigirsta pusiau pasakojimas, pusiau dainavimas – pasakojima apie viso albumo žvaigždę ir pagrindinę veikėją „Party Girl“. Naudojami džiugūs žodžiai su ironija tampa skausmingi – panašiai kaip Balio Sruogos „Dievų miške“.

Pažymys

Rašant pažymį reikia įvertinti kuo stengiasi būti albumas. Jis bandė papasakoti tam tikro žmogaus emocijas ir tų emocijų priežastį, manau tai pavyko įgyvendinti per nuotaiką. Tačiau pastaroji man buvo per daug statiška. Albumas labai tinka pritemusiems vakarams, slogiai nuotaikai ir jei esi „Party Girl“. Siūlau atkreipt dėmėsį į Party Girl gabaliuką.

Muzikos skardinė raito melancholišką 8.

_________________________________________________________________________________________________

POP

Bernhoft – Cmon Talk

Ž: Vis neišsirinkau kuria daina bepasidalinus, bet galiausiai nusprendžiau, kad būtent šita, nes gan smagiai atsiskleidžia kaip atlikėjas sugeba vien savo balsu, gitara ir įrašymo mechanizmu sukurt įdomius ritmus, muzikinius bangavimus ir nuotaiką. Atlikimo idėja labai panaši į DubFX (na įrašymo aparatas), bet stilius – vienas nuo kito gan toli. Kiek esu klausius šito atlikėjo, tai visos dainos gan stipriai neša savo nuotaiką. Tarsi nenori palikt abejingo. Ir dar: nors jis daugelyje savo video įrašų tiesiog sėdi ant kėdės ir dainuoja, bet man visada būna įdomu pažiūrėt patį video – veido išraiškos, emocijos smagiai žaidžia su melodija. Dar rekomenduočiau paklausyt “Choices“, “So many faces“

Soulsavers –  It’s Not How Far You Fall, It’s the Way You Land / daina – Kingdom of Rain

Ž: Čia taip jau gaunas kad visą albumą siūlau paklausyt. Iš jo man net labai patinka 5 dainos. Kingdom of Rain – pati pačiausia. Skausmo bet ir palengvėjimo pilna daina. Žemas, sodrus balsas įlenda per ausis tiesiai į sielą ir neišlenda tol, kol nepasiekia giliausio kampo. Kai būna liūdna – užsidedi geras ausines, įsijungi šitą dainą ir eini pasivaikšiot per lietų. Arba ant kokio kalno atsisėdi ir stebi judantį miestą. Kitos rekomendacijos: Paper money, Ghost of You and Me, Revival, No Expectation. Kas smagiausia – klausant albumo gražiai atsiskleidžia visos dainos: gan stipriai skiriasi viena nuo kitos ritmu, melodijom ir net balso tonu.

Joan Armatrading – Joan Armatrading / daina – Down to Zero

Po: Kalbant apie muziką iš sielos gelmių…. Patikrinam Joan Armatrading albumą tokiu pat pavadinimu kaip ir atlikėjo pavardė. Sunku bakstelt pirštu kodėl, bet mane šis albumiukas visad apramina vakare (kai to reikia žinoma), arba maloniai pakelia nuotaiką ryte. Dvelkia ramybe ir nedidliu melancholišku džiaugsmu.

Theophilus London – Lovers Holiday

Po Soulsaverių sunkoka staigiai peršokt iki linksmos muzikos, bet manau man visai tai pavyko padaryt. Ritmas, energija, smagi nuotaika ir šiek tiek hip hopo. Sakyčiau net visai tinkamas radijui.

Elzhi – Elmatic / daina – It Ain’t Hard To Tell

Reps. Jaunas čiūvas iš naujo atlieka Nas seną albumą. Dar neklausiau pirmojo, bet visai patiko šitas. Čiūvas viską atlieka oldschoolu, be durnų autotune ir bandymų dainuot. Skamba nuoširdžiai ir tikrai. Jei ką sudomino labiau – verta susirast ir paskaityt žodžius.

_____________________________________________________________________________________________________________

ELECTRO

Majical Cloudz – Your Eyes

Ž: Jei būtų pasaulio pabaiga, tai užlipčiau ant kokio didelio kalno, apsikabinčiau savo vyrą ir stebėčiau kaip dega miestai, griūna žmogaus didybės paminklai ir artėja tai kas neišvengiama.

College & Electric Youth – A Real Hero / daina – A Real Hero

Po: Kartais kai dėdavau synthwave gabalus su visokiais neoniniais viršeliais galėjo atrodyt, kad čia yra savotiško muzikos burbulo pasėkmė. Ponai ir ponios – pristatau šio stiliaus muziką su nežemišku moters vokalu. Enjoy.

Jon Hopkins – Opalescent

Po: Man pradeda patikt idėja dėt pilnus elektronikos albumus (jei žinoma randu). Senai senai esu dėjęs to paties atlikėjo 2013 metų pilną abumą… atėjo eilė ir šitam. O šis mano manymu stipriai aplenkė savo laiką ir buvo išleistas į gyvenimą kokiai 10 metų per anksti.

_________________________________________________________________________________________________________

POST-ROCK

Wild Beasts – Two Dancers / daina – two dancers

Po: Nežinau… šitas gal ir patektų į roko kategoriją, nes gitaros ir būgnai… Bet man čia skraidantis ir kosminis post-rock skambesys. Tinka liūdnokoms ir kiek apsiniaukusioms dienoms. Jį galima daugiau klausyt, nei apie jį kalbėt… tad tą ir darom.

_____________________________________________________________________________________________________________

ROCK

Cage The Elephant – Melophobia / daina – Come a little closer

Po: pradėjęs klasyt šito gabalo numaniau, kad jį kažkur girdėjau… o prasidėjus priedainiui, supratau, kad tokia melodija yra kiekvieno mūsų galvose. Nuo pat tos akimirkos kai gimstam tarsi kažkas įdeda tam tikrą muzikos kiekį, kad nebūtų liūdna gulint lovytėj. Vienas iš tokių gabaų yra šitas. O priedo dar ir albumas geras.

Budgie – Breadfan

Pr.: Kadangi čia sena daina, tai gal jau buvom kažkada įdėję ir gal žinoma, bet vistiek pasidalinam. Gal pamačys. <@;-D

john campbell – One Believer / daina – devil in my closet

Po: Dėdamas šitą pagalvojau, kad turėtų patikt Pranciškui ir kitiems bliuzo mėgėjams…. ar bent kartą buvusiems Bliuzo naktyse. Čia dera viskas – kiek pakimęs žemas balsas, velniška nuotaika, šiek tiek liūdesio istorijoje ir gitaros virtuoziškumas.

Velvet Revolver – Contraband / daina – slither

Po: ką daryt kai pasidarei karjerą grodamas Guns’n’Roses, bet Axelis Rose’as yra šiknius ir išmeta tave lauk? Žinoma tik vieną dalyką – suburti roko supergrupę ir toliau sėkmingai leisti gabalus, kol anas pūva kamputyje.

_____________________________________________________________________________________________________________

LOUD ROCK

Pain Of Salvation – In The Passing Light Of Day / daina – Meaningless

Po: Pirmoji mano rekomendacija iš sunkiosios kategorijos. Ką reiškia progresyvau metalo muzika? Tai sunkiomis gitaromis pripumpuotas džiazas. Kitaip pavadint ir negalėčiau. Jei dar prie tos įdomios ritmikos pridėsi melodiją ir gerą vokalą – turėsi Pain of Salvation. Labai siūlau paklausyt visą albumą, kuris yra vis besikeičiantis ir kaustantis dėmesį. Manau kiekvienas turėtų rast kažką kas turėtų patikt.

Dopelord – Children of the Haze / daina – Dead Inside (I & II)

Po: neseniai buvau jų koncerte (Jupiterio festukas) ir teko viena ausim paklausyt gyvai. Su draugais tada nusprendėm, kad šitie yra gerai, tik jiems reikia atitinkamos nuotaikos. Ta va. Galiu rekomenduot jų naujausią EP išleistą 2017 metais kaip tokio pabandymo šaltinį. Itin patiko įrašo kokybė ir tokia bendra, kiek padūmavusi nuotaika. Gal koncerte kiek sunku vietomis išlinguoti stovint ant pagleibsių kojų, bet namie ant sofos…? Kaifas.

Monte Pittman – Inverted Grasp Of Balance / daina – Pride Comes Befoe the Fall

Po: Visų pirma tai viršelis yra jėga. Ir muzika visai nieko.. Toks aštriomis gitaromis apkarstytas sunkus rokenrolas su švariu vokalu priešakyje. Jei prie širdies sunkoka roko / metalo muzika – tikrai siūlau pabandyt kyštėlt vieną ausį.

Nothgard – The Sinner’s Sake / daina – The Sinner’s Sake

Po: Geras melodinio death metalo albumas. Vėjas plaukuose, melodingos gitaros ir besiplėšantis vokalas… love it.

Seven Sins – Due Diaboli et Apocalypse / daina – Due Diaboli

Po: Šis tas sunkesnio pabaigai iš rusijos. Šitas gabalas (ir albumas) turėtų patikt klausantiems melodinio black metalo (kaip Dimmu Borgir, Fleshgod Apocalypse) ar šiaip epinio ir pikto griausmo.

The Drip – The Haunting Fear Of Inevitability / Blackest Evocation

Po: Sunkiausias reikalas, kurį radau šią savaitę. Šitas patenka į Grindcore kategoriją šalia Napalm Death ir Nails. Šitokiai muzikai reikia itin specifinių akimirkų… pvz darbo 6dienį vakare, kai norisi kuo greičiau damušt reikalus ir eit namo… ir tau žiauriai pikta ant gyvenimo. Tas pusvalandis… yra tai apie ką kalbu.

_____________________________________________________________________________________________________________