Muzikos skardinė 102

Laba diena visiems. Ilgokai užtrukau, bet pagaliau vėl prisirpo noras pasidalinti muzika. Tai važiuojam ir klausom nuo draugiškų radijui melodijų iki visiško galvakračio ausis rėžiančio roko sferoje.
Daugiau dėmėsio skyriau porai albumų – Jessie Ware “What’s Your Pleasure?“ (2020 m) ir Ryo Fukui “Scenery“ (1976 m), tad drąsiai pasiskaitykit ir paklausykit. Kaip ir kiekvieną kartą linkiu rasti kažką naujo ir kažką sau.

RADIO FRIENDLY

Šis gabaliukas yra tikrai ne naujiena ir manau daugelis yra jį girdėję. Blinding Lights buvo pavergęs mano ausis visą rugsėjo mėnėsį kai varydau į/iš darbo. Net buvau radęs versiją, kurioje mergina japoniškai perdainuoja ją (Rainych). Bandžiau klausyt ir visą albumą, bet nekabino. Tačiau ši daina… oh… Tas 80 ųjų, kuriuose niekada nebuvau kvapas, sintezatoriai ir nenuilstantis ritmas. Daina apie kelionę girtam pas savo meilę ir akinančias šviesas, kurios sustabdo tą odisėją.
Dedu čia versiją nufilmuotą MTV video apdovanojimams, kuri visa galva aukščiau virš standartinio klipo. Viską nugali fejerverkai naktiniame New York’o danguje.
Paprastas, mielas šiltas albumas ir daina. Ai ir dar. Man labai nepatinka autotune, bet čia vienas iš retų atvejų, kai jis panaudojamas kaip instrumentas ir skamba visai vietoje.

Pirma rimtesnė rekomendacija – Jessie Ware albumas “What’s Your pleasure?“. Tai 2020 Dance pop ar net drįsčiau teigti disco reikalas. Labai maloniai klausosi nu pirmo kūrinio iki paskutinio. Ypač paskutinio, kurį norisi klausyti vėl ir vėl, bet prie jo dar grįšiu. Pripažinsiu, kad nesekiau jos karjeros nuo pirmų albumų, kurie nesulaukė didelės meilės ir iš kritikų. Tačiau, kažkas nutiko su 2020 albumu. Tai oldschool šokių muzika įvilkta į šiandienos garsą ir kokybę. Gal tai lips ne kiekvienam, bet “tai mano tipo malonumas“. Keletas labiau įstrigusių gabaliukų:

Titulinė daina pagal albumą. Kažkiek sexuali, įsivaizduoju ją grojant pritemdytoje salėje, žmonėms apsirengus kostiumus ir sukneles… Ir judant tobula sinchronizacija.
Kitas albumo spotlight yra gabalas “spotlight“ (yes, pun intended). Šitas man tinka toms akimirkoms kai norisi šokti užsimerkus tamsoje (na gal pasijungus kokią lempelę ant kalėdų eglutės).
Ar žinot tą sceną iš Oušeno 11 kai jie pabaigę misiją skirstosi nuo fontano? Esat kada ėję namo tuščiomis miesto gatvėmis kylant saulei? Rūkę atsigulę ant mašinos kapoto po vakarėlio? Čia yra paskutinė albumo daina. Ji yra ta daina, kuri viską užbaigia, kurią pasileidi eidamas iš Jessie Ware šokių.

ELEKTRA

Benaršydamas internetuose aptikau 80ųjų Japonų City Pop žanrą. Taip pat aptikau sunkiai nusakomą Vaporwave. Ir pasirodo, jei pasitelkęs alchemiją šias dvi idėjas sujungi – gali gaut Future Funk stilių. O pasikapsčius kiek giliau gali rasti ir Macross 82-99. Tada belieka atsisukti garsą iki maximumo.
Labai laukiau Cyberpunk žaidimo. Išėjo pilnas “bugų“ ir panašu, kad reikės palaukti dar. Tačiau tame laukime radau ir gerų dalykų. Pažiūrėjau kelis gerus filmus ta tematika ir žinoma susiradau muzikos. Vienas iš tokių normalesnių albumų – Maenad Veyl “Body Count“. Žiauriai piktas, niūrus ir tinkantis naktinėms kelionėms mieste.
Žiauriai cool Ambiento gabaliukas (ir kartu visas albumas “Atrium“). Mačiau kiti priskiria visa tai “Mallsoft“ žanrui – čia viena iš daugelio vaporwave spalvų. Klausant šitą jautiesi kaip gan baisiam sapne, lyg vaikščiotum tuščiais, tamsiais didžiulio pastato (taip tebūnie prekybos centro) koridoriais. Jausmas lyg nostalgiškas – lyg tu ten buvai, bet tik sapne. Tu buvai vienas, bet tuo nesi tikras.
Turiu čia įdomų reikalą. Yra toks veikėjas – atlikėjas Varg Vikerness, kuris daro muziką po Burzum pseudonimu. Vyrukas labai žymus black metal scenoje ir už jos ribų 90ųjų norvegijoje. Jo leidžiamos muzikos spektras mažų mažiausiai keistas – vienoj rankoj turi atmosferinio black metalo ištakas, kitoje – raminantį ambientinį rpg garso takelį, įgrojamą sintezatoriais. Čia noriu pasidalint gan nesenu (poros metų senumo) gabaliuku, priskiriamo “dungeon synth“ žanrui.
Prisižiūrėjęs vieno youtuberio patarimų kaip ieškot naujos muzikos – patraukiau į mano gerbiamą R&S Records, kurie leidžia va tokią kapotą, keistą elektroniką. Taip ir ir turi Spotifajaus grojaraščius. Va ten radau šitą gabaliuką, kuris įstrigo ausyje.

JAZZ

Šį kartą kiek kitaip. Noriu pasidalinti daugiau atlikėju ir jo albumu nei atskirais kūrinukais. Pristatau jums Ryo Fukui ir jo 1976 m. albumą “Scenery“. Po antrojo pasaulinio karo amerikiečiai į japoniją atvežė nemažai savos kultūros, tame tarpe ir tuo metu populiaraus džiazo. Japonai atlikėjai buvo samdomi karinėse bazėse buvusių kariškių, kad grotų džiazo standartus šokiuose ir baruose. Nuo šios vietos pradėjo skirtis japoniškasis ir amerietiškas džiazas. Amerikiečiai atlikėjai pradėjo tyrinėti “laisvas formas“, maišė su kitais stiliais padarydami “fusion“ žanrą. Tuo tarpu japonai daugiau pasuko džiazo standartų ir jų tobulinimo linkme duodami kelią aiškiai struktūrai ir melodijai. Štai čia 1976m metais mes ir sutinkame Ryo Fukui. Ryo yra savamokslis pianistas, kuris pirmą kartą prisėdo prie pianino būdamas 23m, o sulaukęs 29 išleido ir pirmąjį albumą “Secenery“. Taip, teisingai. Jis tuo metu buvo 6 metus grojantis savamokslis džiazistas, kuris išleido albumą.
“Scenery“ iš esmės yra savaip interpretuoti senieji amerikiečių džiazo standartai ir tik vienas originalus kūrinys tuo pačiu pavadinimu kaip ir visas albumas. Albume skamba pianinas (Ryo Fukui) kaip pagridinis instrumentas, jam talkina bosas (Satoshi Denpo) bei būgnai (Ryo brolis Yoshinori Fukui). Man itin patiko pianino skambesys – skaidrus kaip stiklas, girdisi kiekviena nata. Taip pat verta paminėti gerą įrašo kokybę, ypač būgnų skambesyje (labai gerai girdisi užsidėjus ausines). Na ir svarbiausia nuotaika. Jaučiasi nostalgija, šiek tiek melancholijos, ramybė ir noras neskubėti. Ir visa tai išgauta minimalia sudėtimi – savamokslis pianinas, aiškūs būgnai ir viską rišantis murkiantis bosas.

P.S. pavyko rasti dar du Ryo albumus: melancholišką “Mellow Dream“ (1977 m.) ir itin retą (yra tik youtube) “My Favorite Tune“ (1995 m.). Iš jų labiau rekomenduočiau 1995 m gyvai įrašytą albumėlį.

P.P.S. man visada geriau klausosi, kai žinau šiek tiek info apie atlikėją ar patį albumą, tad dalinuosi savo info:
1. STEVEM Who is Ryo Fukui? 福居良 https://www.youtube.com/watch?v=72MdaJBhAFk
2. Pad Chennington Japan’s Most Important Jazz Album 福居良 https://www.youtube.com/watch?v=12ZVjsqexu4

Itin maloniai banguojanti pradžia, jautriai perteikta melodija. Pradžioj groja tik pianinas, kuris skamba labai skaidriai ir aiškiai – klausant tarsi gaivina kaip vanduo karštą dieną. Toliau prisijungia būgnai bei bosinė gitara ir kūrinys plukdomas toliau – link aptemusių Osakos barų.
Mano turbūt mėgstamiausias gabaliukas iš viso albumo. Turi daug smagaus groovo – labai puikiai klausosi visų instrumentų susigrojimas. Nuo maždaug 3.50 min peršokam į žiauriai smagų greitą ritmą, kuris ties 6.45 min sklandžiai pereina į būgnų solo. Pianinas aiškus, aštrus, prisikasantis iki smegenų tiek kiek reikia, daugiau meilės susilaukė būgnai, bosinė gitara savo vietoj ir gerai atlieka darbą.
Vienintelis originalus albumo kūrinys. Turi nostalgiškos nuotaikos, kuri itin tinka apsiniaukusiai dienai / arbatos gurkšnojimui ryte / šiaip ramiai akimirkai. Labai verta garsiai pasijungti, neskubėti, įsiklausyti ir duoti laiko kūrinukui paliesti dūšią.
Greitas, jaunas ir veržlus Miles Davis. 1953 m. “Take off“ kūrinukas iš Miles Davis Vol.2 albumo, kuris principe yra “compilation album“. Šiuo periodu Miles Davis vis dar buvo priklausomas nuo heroino ir neišgarsėjęs savo žymiausiais albumais (pradedant 1957 m.). Albumas (“…vol 2“) vidutinis, keletas greitesnių gabalų, keletas lėtesnių, be tdaugiau tinka pasyviam klausymui. Išskirčiau “Take off“ kūrinuką kaip labiausiai pritraukusį mano dėmesį. Jis itin tinka dalykų darymo pradžiai – pvz namų tvarkymui.

ROCK

IDLES. Jų naujas albumas ne visiems patiko.. Na ir nieko nepadarysi – muzika subjektyvus reikalas. Man šis albumas prilipo kaip guma plaukuose (ką paliudijo ir spotify end year wrap’as ir į mano kolekciją patekęs vinilas). O albumas prasideda sienas griaunančiu WAR. Ir jaučiu, kad patiko tiek, kad ir kitą kartą mestelsiu vieną gabaliuką iš šito albumo.
Šitie berods grojo Devilstone. Smagus paprastas rokelis, kokio reikia daugiau gyvenime.
Dar vienas headbangeris iš gūdžių 1998 metų su labai ambicingu albumo pavadinimu “The Shape of Punk to Come“. Paėjo džiazui su panašiu pavadinimu, pavyko ir šitas. Geras albumas, daug šokinėjimo namie.
Babes In Toyland yra viena tų “15 min“ šlovės grupių, kuri švystelėjo su geru gabalu “grunge“ scenoje. Turėjo gautis kažakas panašaus kaip “Hole“, bet išėjo trumpas pykštelėjimas. Šitą išgirdau Žydrei darant sportą namie ir pasijungus best rock hits of 90’s. Daug pankiško kvapo, paprasta aranžuotė ir garsinis kumštis į veidą – gero roko gabalo receptas.
Grupė Rainbow buvo sukurta žymaus gitaristo Ritchie Blackmore, tad nenuostabu kad ir pirmasis albumas vadinasi “Ritchie Blackmore’s Rainbow“… ta prasme čia kaip feisbuko poste sau “like“ užsidėt. Skambesys kaip ir priklauso hard rockui, yra gerų kablių. Tačiau noriu atkreipt dėmėsį, kad čia debiutuoja legendinis vokalistas Dio. Tas pats Dio, kuris vėliau su Black Sabbath įrašė du labai gerus albumus, o vėliau turėjo ir savo solo projektą. Dalinuosi pirmu gabalu iš pirmojo Rainbow albumo “bičas ant sidabrinio kalno“.

LOUD ROCK

Pradėkim metalą nuo kažko draugiško. Black Sabbath. Perklausiau jų visą diskografiją ir tvirtai galiu pasakyt, kad šitas gabalas ir albumas yra mano Top3. Garsas pagaliau subrendęs ir sunkus kaip priklauso heavy metalui, įsimintini kūriniai. Na ko daugiau reikia? Reikia kad vinilas atsidurtų mano kolekcijoj.
Geras tvarkingas heavy metal su blekučio growl. Galima garsiai leist mašinoj ir viršyt greitį.
Ar galima rašyti dainas apie priešistorinius periodus, kada vaikščiojo dinozaurai? Taip, pasirodo galima. Ir dar visai neblogus.
Niūriu karantino laikotarpiu itin sėdau ant seno Black Metal. Mano galva pirmieji, kas pradėjo normaliai groti šiuo stilium – švedai Bathory. 1984m galima rast jų superinį debiutinį albumą, o labiausiai mano ausiai kibę – 1987 m Under the Sign of the Black Mark bei 1988 m Blood Fire Death. Šiuos albumus laikau švečiausia Bathory trejybe ir rašau prie vinilų wishlisto. Dabar įmetu gabalėlį iš …Black Mark albumo – lėtas, aiškus, gerai įgrotas… tikras headbangeris.
Mano Death Metal meilės. Vat taip va turi skambėti šitas žanras. Vokalas kaip prisisėmus smėlio į burną, gitara kažkur iš po žemių. Kažkuo primena ankstyvuosius grupės Death albumus, kai buvo melodija ir visi kiti prarasti malonumai. Aišku, ką man čia kalbėt… Man LIK labai patinka.. tiek kad reklamuoju juos nešiodamas džemperį.