Muzikos skardinė 103

Sveiki visi. Prisiveričau būti pastovus ir per laiką prirankiojau užstrigusios muzikos. Šį kartą kiek detaliau apie šią žemę palikusius atlikėjus MF DOOM ir Alexi Laiho iš Children of Bodom. Taip pat buvau pastrigęs ant poros albumų – Nubya Garcia – Source (2020) ir Burzum – Dunkelheit (1996), tad apie juos taip pat šiek tiek plačiau. Taip pat daugiau norėčiau pasidalinti Ministry of Sound surinktomis ankstyvosios elektronikos kolekcijomis. Na ir žinoma šiek tiek neprastų albumų iš likusių sričių. Gero klausymo ir atradimų.

RADIO FRIENDLY

Iš karto prisipažinsiu – aš nesu didžiausias rap’o ekspertas, bet ką žinau – tai kad MF DOOM buvo žiauriai kietas. Naudoju “
buvo“, nes 2020 metais užgęso jo gyvybė. Tad siūlau susipažinti, o pažįstantiems – prisiminti šitą nerealų vyruką. Jums apie MF DOOM reiktų žinoti kelis dalykus: jis yra jūsų mėgstamiausio reperio mėgstamiausias reperis – nerealiai valdo žodžių rimą ir ritmą (dedu viedo, kuris iliustruoja rimuojamas žodžių vietas ir kaip jos pinasi tarpusavyje). Jo sceninis personažas – yra “blogietis“ (villain), būdamas juo – jis slepia savo veidą po kaukę. Kai klausau jo – jaučiu kad stoviu prieš dar teisingai neįvartintą didybę, kuri yra šiek tiek už mano pilno suvokimo ribų. Labiausiai rekomenduojamas albumas – Madvillain – Madvillainy (2004 m.) įrašytas kartu su prodiuseriu Madlib.
Klausiau čia aną dieną kritikų ant rankų labiausiai nešiojamą Fiona Apple albumą “atneškit žnyples“ ar kažkaip taip. Nu ir prisiminiau kaip su dideli malonumu klausiau Julia Holter. Toks maloniai moteriškas albumėlis – gan smagus, skaidrus kaip krištolas. Šitas gabaliukas man asocijuojasi su akimirka kaip pro debesis pragaliau pasirodo saulė.
Įdomi mergiotė yra Rina Sawayama ir jos 2020 albumas SAWAYAMA. Paimkite puodą, įmeskite gerą pop gabalą, biški blizgučių, šiek tiek R&B dainavimo stiliaus, žiupsnelį metalo (gablai STFU, XS), 90 ųjų elektronikos (Comme Des Garsons) ir japoniškų idėjų.. Gausit – Rina. Labai rekomendacinis albumėlis atviroms ausims ir širdims nebijančioms maišomų garsų ir stilių.
Ei. Nieko nežinau, bet čia geras gabalas… nesvarbu ar jis skirtas Eurovizijai ar ne – jis įauga į kraują. Pasidedu čia, kad turėčiau ilgam ir nepamesčiau.
Gabaliukas yra glotnus kaip gyvatė. Gesaffelstein šiaip yra neblogas prodiuseris (paklausykit jo albumo Aleph). Pridėkim Pharell Williams ir bus tai ką turim.

ELECTRO

Yra toks reikalas Ministry of Sound kažkur angluose. Jie padarė 3 compilation albums (kiek domėjausi įsigijęs vieną iš jų albumų vasaros viduryje) su ankstyvaisiais elektronikos gabalais ir žanrais. Pats sau pasiėmiau “Origins – House“. Dar mačiau kad yra Trance ir Techno. Turiu pripažint, kad man ta ankstyvoji elektronika kažkuo miela ir labai žmogiška. Įranga minimali, jaučiasi daug eksperimentavimo ir “o gavosi.. bus gerai“ nuotaikos, pati muzika nėra nušlifuota ir tuo visai įdomi.

Pradėsiu nuo 1987 metų house gabaliuko Frankie Knuckles – Your Love. Vis dar jaučiasi disco įtaka, pridėta šiek tiek soul ar R&B dainavimo ir viskas sutverta šokių aikštelei tamsiame Čikagos klube.
Toliau 1983 Detroito techno. Garsas šaltas, visiškai robotizuotas ir kosminis. Jei gerai įsiklausysim – bus pilna ženklų, kad čia didelę įtaką padarė Kraftwerkai.
Trance trance baby. Šitą žanrą ir ypač šitą gabalą turbūt girdėjo visi kas buvo paaugliai 90ųjų -2000 ųjų Lietuvėlėje. Čia dar galima būtų pridėti jau visu memu tapusį Darude Sandstorm ar nuostabų Faithless – God is a DJ.. Bet aš pabūsiu biški cheesy ir įkalsiu 1996 metų
Robert Miles – Children
Rave. Itin populiarus 90ųjų britanijoje, mažai išlikęs iki šių dienų. Vis gi manau yra savotiškos romantikos istorijose apie “ratus“ ir 2 paras trunkančius reivo tūsus kokiam sandelyje iki kol atvažiuoja policija. Čia 1992 metai ir Phuture Assassins – Future Sound.
Nu ir last but not least – Jungle. Dar vienas iš elektronikos žanrų kiek pragaravęs vėjyje. Tiesa pasakius Ministry of Sound rinkinyje šito nėra, bet negaliu nepasidalinti mano mėgstamiausiu šito žanro veikėu – 1999 metų Aphrodite – Stalker. Legenda nafik.

BRAIN SOUP

Žmones dažnai nugąsdina žodelis džiazas. Aš suprantu kodėl. Jau kuris laikas bandau prisijaukinti šį žanrą ir tai bandžiau visaip: ėjau į koncertus, klausiau “geriausių“ albumų pagal kritikus ir pagal paprastus žmones, bandžiau klausyti geriausių albumų nuo 50ųjų metų… ir supratau vieną dalyką. Nelimpa, nes aš per daug stengiuosi kad man patiktų. Tas turi įvykti natūraliai. Per tą laiką supratau, kad visai prisijaukinau “spiritual jazz“ (Kamasi Washington) ir “blackjazz“ (Shining) nukrypimus. Šiam kartui noriu pristatyti natūraliai prikibusią atlikėją Nubya Garcia (saksafonas) ir jos 2020 albumą SOURCE. Tai džiazas su įvairiom modifikacijom ir priemaišom, kas ir glosto mano širdį. Tad draugai atsipalaiduokit, pasiimkit kokio mielo gėrimo, galite ir knygą pasiimti – ir junkite visą albumą perklausai. Mestelsiu penketą man labiausiai patikusių kūrinių.

Titulinis (pagal albumą) gabalas su DUB prieskoniu. Klausydamas šito jaučiu tokius pat vibes kaip ir liečiantis prie trip hopo (Massive Attack ar Portishead).
Šitas gabliukas labai groovy ir funky, ypač gerai skamba bosinė gitara.
Ramesnės vibracijos, daugiau saksafono variacijų. Instrumentai tarsi kalbasi tarpusavyje (saksafonas, pianinas, bosas, būgnai), keičiasi nuotaikos frazėmis.
Šitas man kažkodėl duoda afrikos vibracijų, jaučiu šilumą, paprastus žmones dainuojančius vakare ir mušančius ir paprasčiausius kibirus… ir visa tai tarsi apipinta dūmais nuo laužo, smilkalais ir cinamono aromatu.
Visiškai chill gabaliukas. Tinka prie vakarienės su šeima ar kokio tai prabangaus vakarėlio ir ponių su auksinėm suknelėm bei rankose laikančių lengvą martini taurę su alyvuoge. Vaizdas kaip iš filmo.

ROCK

Va kaip ir žadėjau – dar vienas gabalas iš naujausios IDLES albumo. Šitas ko gero labiausiai prikibęs man prie ausų. Priedainis 10/10, vieta po priedainio su (spėju) saksafonu… fakin tobulybė.
Hey. Shame išleido naują albumą. Labai norisi sakyt “grynas post-punk“. Kažkiek primena Preocupations’us ir Talking heads’us. Manau ras savo klausytoją. Buvau koncerte – patiko, suprakaitavau.
Kai spotifajuj paspaudi daug kartų “next song“ ir sugroja šitas.. tiesiog privalai užsidėt “surprised pikachu face“. Manau turėtų gerai klausytis per kokį festą grynam ore ir lauke.
Rock skiltį rašau vienu priesėdimu ir šiandien jaučiuosi.. na.. sakykim sunkokas. Tai šekit Melvins – Honey Bucket. Gitaros garsas yra iš purvinų padangių kai sninga – purvinas ir skanus tuo pačiu metu.
WEEEEEE. 90’s rock / metal / alternative. Čia kai Rob Zombie turėjo žmogišką vardą ir grupę White Zombie. Paskui nusprendė būti pats sau… Bet prieš tai mums padovanojo Thunder Kiss ’65.

LOUD ROCK

Šalia išėjusio reperio MF DOOM reiktų paminėti ir Alexi Laiho – Melodic Death Metal grupės Children of Bodom įkūrėją. Augdamas prašokau Children of Bodom (CoB) traukinį ir apie juos prisiminiau tik perskaitęs liūdną žinią apie Alexi. CoB buvo vieni pirmųjų originalų kuriant šį žanrą (vienį žymiausių turbūt yra In Flames). Trumpai tariant labai rekomenduoju, jei mėgstat sunkesnę metalo pusę (vokalas, greitis), gitarų soliakus ir melodijas.
Gal kiek melodingesnis Children of Bodom kūrinys. Perklausius visus išleistus albumus susidaro gan unikalaus (ypač tam metui) garsas: death metal svoris, power metal melodijos ir gitaros virtuoziškumas. Gaila, kad gerus dalykus atrandi “po laiko“, bet geriau taip negu niekaip. RIP Alexi
Lėtas, atmosferiškas net kažkiek užliūliuojantis savo paprasta sintezatoriaus melodija. Vokalas nors ir su distortionu, bet aiškesnis nei to meto kolegų darbuose. Gitaros smeigiasi į veidą kaip šaltos snaigės brendant naktį per sniegą.
Teisingas blekučio greitis. Šaltos pūgos jausmas neišsisklaido, o net dar labiau suintensyvėja. Ir dar kartą pasikartosiu – puikiai išlaikoma atmosfera. Užsimerkęs jaučiu nejaukumą, skubėjimą, veržimąsi į preikį.
Antroje dainoje buvęs greitis suletėja, skubėjimas dingsta. Lieka tik pikta pasiryžimo nuotaika galutinai išbristi iš sniego lavinos. Labai gerai išlenda į priekį gitarų garsas.
Šis ilgas (25 min), hipnotizuojantis gabaliukas – tarsi atsavara prieš tai buvusiai sniego audrai subalansuoja albumą ant svarstyklių. Žmonės šiomis dienomis tam yra prisegę dungeon synth etiketę, man čia pats paprasčiausias ambientas. Na ir žinoma.. nuotaika. Ramybė, poilsis, šioks tosk magijos jausmas. Tarsi pasibaigus sniego audrai sėdi miške ant kokio rąsto ir stebi tekantį upelį ir nuo medžių šakų varvantį tirpstantį sniegą.